Laimutė Laužauninkaitė
Pirmiausiai noriu pasidžiaugti savo seneliais ir tėvais, kurie niekada nesakė, jog palikčiau savo idėjas kažkur kampe. Jei kildavo idėja, visa šeima, surėmusi pečius ir sudėliojusi mintis, padės ją įgyvendinti, o tada jau galima bus žiūrėti ar ta idėja pasiteisino, ar visgi reikia kitos.
Taigi nuo mažumės augdama suvalkijos krašte, sodyboje, kur pakanka vietos visokių daiktų kaupimui (nežinai kada, ko prisireiks), tie daiktai kaupiami su logika, ir dabar žinau iš kur galiu pasiimti senas rankenas, iš kur dažų likutį ar medžiagos skiautę.
Mano močiutė iš atlikusių šniūro galiukų (kuriais sukdavo šieno rulonus) nuvydavo puikiausius pančius karvėms rišti, ji mane išmokė ir “makrame”. Drąsiai susiraišiočiau ir rankinę, ir sūpuokles.
Tėtis iš įvairaus metalo laužo gali sukonstruoti tiek vartus, tiek vazonų laikiklius mamos gėlėms.
Mama kepa visokiausius kepinius, net iš paprasto kekso gali padaryti nuodėmės vertą desertą.
Man pasisekė augti kūrybingoje šeimoje, kurios pagrindinis variklis – idėja. Kai norisi kažką sukurti, imi ir kuri, kai norisi žinoti, sužinai, visa kita tik detalės.
Pavyzdžiui su šita pašto dėžute (pavaizduota nuotraukoje) – tėtis pasakė, jog padarys pašto dėžutę iš senos šovinių dėžės, ėmė ir padarė. Būdamas kūrybingas, prisitvirtino, padarė skylutę, pamąstė, kad reikia dangčio, susirado tinkamą lentą, nupjovė galą prisuko vyrius, dažais užrašė „paštas” ir laukė laikraščių.
Aš, kūrybingumu nenusileisdama tėčiui, išvydusi užrašą mintyse jį nutryniau ir pradėjau vaisduotėje piešti ir štai kas gavosi. Saulė, vėjas ir lietus buvo paveikęs ir nublukinęs mano seną akrilinį piešinį, taiga šį pavasarį nuostabiosios pašto dėžutės negalėjau palikti likimo valiai. Vieną saulėtą pavasario dieną kol vaikai žaidė ant smėlio – paėmiau, pašveičiau, papiešiau ir štai naujas piešinukas ant senosios pašto dėžutės.
Žodžiu – mes visi kūrybingi savaip ir jei bus tikslas, atsiras ir priemonės.
Sėkmės!