Vita Petkevičienė
Prieš beveik trylika metų paveldėjau mylimos močiutės namus. Sodyba Trakų rajone Bagdononių kaime. Namukas labai nedidelis, kambariai tik du, dar ne viskas iki galo suremontuota, bet jau judama link pabaigos. Juose visi baldeliai buvo seni, kai kurie buvo pirkti, kai kurie iš kažkur atnešti. Tikrai ilgai į juos nekreipiau dėmesio, negalvojau, kad man jie dar ilgai atliks savo funkcijas. Tačiau, kai nusprendėme su vyru pradėti namuko tvarkymą, galvoje iškart susikūriau planą, kaip viskas turi atrodyti ir kur kas stovės. Supratau, kad noriu išsaugoti baldus dėl istorijos, prisiminimų ir nenoriu jų tiesiog išmesti ar sudeginti, kaip tai daro tūkstančiai žmonių pasaulyje. Manau, atnaujinti baldeliai tarnaus dar ilgai, jie nėra tobuli, bet mieli širdžiai. Baldų nėra daug, jie nėra galbūt tobulai nušlifuoti, nudažyti, bet aš to ir nesiekiau. Man labai svarbu tai, kad ant kėdės sėdėjo mano mylima močiutė, prie stalo ji meldėsi, pietavo. Dabar mano šeima prie šio stalo pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja. Man svarbu išaugoti šeimos istoriją, prisiminti kaip kiekvienas baldas buvo naudojams, kuris labiau saugomas. Norėjau išsaugoti kuo daugiau baldų. Spalvas pasirinkau būtent tokias, kurios man tuo metu atrodė arčiausiai širdies. Ant kai kurių baldų atrodo tiesiog kaip pamozojimai, bet tegul jie ir lieka kurti būtent mano gyvenimo istorijos tęsiniui, taip kaip aš noriu ir įsivaizduoju. Visą savo sodybą tvarkau ir kuriu pagal save, ne pagal kitų nuomonę, galvoju kas būtų patikę mano močiutei. Ji gyveno kukliai ir taupiai. Taigi saugokime tai ką turime, žiūrėdami į ateitį kokiame pasaulyje gyvens mūsų vaikai, ką mes jiems perteiksime, kaip išmokysime mylėti ir saugoti savo namus, gamtą ir viską kas supa mus.