Išgijimas per dvasingumą

Apie kančią

Atsakymą paėmiau iš Gabriel Bunge knygos „Akedija. Evagrijaus Pontiečio dvasinis mokymas apie nusiminimą“: Evagrijus nagrinėja blogį kaip „pseudo-egzistenciją“, kadangi blogis nėra substancija, bet gėrio praradimas – privatio boni (tai jokiu būdu nepaneigia jo realaus charakterio). Blogis kaip toks neegzistuoja, jis yra antrinis, nes Dievas nesukūrė blogio. Be Dievo ir be jo sukurto pasaulio nieks negali egzistuoti. Velniai pikti ne iš prigimties – jie tokie dėl neteisingos jiems dovanotos laisvės naudojimo. Tai tinka ir vertinant bet kurį nusidėjėlį. Blogis yra susvetimėjimas Dievo sukurto pasaulio atžvilgiu, pasaulio, kuris pagal savo prigimtį yra geras. Taigi blogis šio gero pasaulio atžvilgiu yra ne kas kita kaip parazitas, kažkas kitos prigimties, svetimas. Baigdamas Evagrijus polemiškai tvirtina, kad blogis ne tik antrinis, bet ir ribotas laike: buvo laikai, kai blogio nebuvo, ir ateis laikai, kai jo daugiau nebebus; bet niekada nebuvo laiko, kad nebūtų gėrio, ir tokie laikai niekada neateis. Iš tiesų gėrio sėkla nesunaikinama. Amžina tik tai, kas atitinka išankstinį Kūrėjo planą.

Nepaprastų žmonių tikėjimas Dievu

Izaokas Niutonas (1642-1727), fizikos pradininkas:Ar atsitiktinai visi paukščiai, gyvūnai ir žmonės turi dešinę ir kairę puses (išskyrus vidaus organus); ar atsitiktinai jie turi tik dvi akis ir ne daugiau, ir jos yra abiejose veido pusėse; ir tik dvi ausis, esančias abiejose galvos pusėse; ir nosį su dviem skylėmis; ir dvi priekines kojas, arba du sparnus, arba dvi rankas, augančias nuo pečių; ir dvi kojas išaugančias iš šlaunų, ir nieko daugiau? Iš kur toks išorinių formų vienodumas, jei tai nėra išmintingo Kūrėjo planas? Kaip atsitiko, kad visų gyvų būtybių akys ir tik akys yra skaidrios, kad viduje yra skaidrus skystis, esantis lęšio centre priešais vyzdį, ir tai yra taip tobula ir taip idealiai suteikia regėjimą, kad jei kas nors būtų negerai, niekas negalėtų to pakeisti? Ar aklas atsitiktinumas žinojo, kas yra šviesa ir kas yra lūžis, ar galėjo sumaniai sutvarkyti visų gyvų būtybių akis, kad jos naudotųsi šviesos savybėmis? Šie ir panašūs svarstymai visada vedė ir toliau ves žmoniją prie tikėjimo tuo, kuris sukūrė pasaulį ir savo jėga jį išlaiko, todėl sukelia mumyse baimę.

Štai kodėl mes visi turime nusilenkti vienam Dievui, begaliniam, amžinam, visur esančiam, visažiniam, visagaliui, visa ko Kūrėjui, išmintingiausiam, teisiausiam, geriausiam ir švenčiausiam. Turime Jį mylėti, Jo bijoti, Jį gerbti, Juo pasitikėti, Jam melsti, dėkoti ir šlovinti, giedoti Jo vardą ir vykdyti Jo įsakymus (Iš knygos „50 Nobelio premijos laureatų ir kitų didžių mokslininkų, kurie tiki Dievą).

Nemokama knyga

Vidinės maldos praktika

Esu įsitikinusi, kad nėra tokios ligos, kurios Dievas negalėtų išgydyti. Reikia tik skirti laiko priimti šią gydančią Dievo malonę vidinėje/širdies maldoje. Norėčiau pasidalinti paprastom ir konkrečiom nuorodom, padedančiom kiekvienam žmogui norinčiam eiti vidinės maldos keliu. Šios mintys paimtos iš Jacques Philippe knygos „Laikas Dievui. Vidinės maldos gyvenimo vadovas“:

Vidinės maldos esmė – stoti Dievo akivaizdon vienumoje ir tyloje ilgesnį ar trumpesnį laiką, trokštant įžengti į artimą meilės bendrystę su Juo.

Ištvermė vidinėje maldoje, anot vienbalsio visų šventųjų liudijimo, yra siaurieji vartai, atveriantys Dangaus Karalystę, nes per ją ir tik per ją, teikiamos visos gėrybės, apie kurias sakoma: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2,9). Ji – tikrosios laimės šaltinis.

Vidinės maldos gyvenimas – ne technikos vaisius, bet dovana, kurią reikia priimti. Šv. Joana Šantalietė sakydavo: „Geriausias vidinės maldos metodas – jo neturėti, nes vidinė malda įgyjama ne apsukrumu (šiandien pasakytume ne technika), o malone“. Nėra vidinės maldos metodo ta prasme, kad nėra receptų, nėra tokios priemonių visumos, kurią pritaikius jau būtų galima gerai melstis. Tikroji kontempliatyvioji malda yra veltui Dievo duodama dovana, tačiau reikia suprasti, kaip ją priimti“.

Kalbama apie Dievą, laisvai ir be atlygio atsiduodantį žmogui. Nors čia ir esama vietos tam tikrai žmogaus iniciatyvai ir veiklai, visas vidinės maldos gyvenimo statinys remiasi Dievo iniciatyva ir malone. Niekada nereikia to išleisti iš akiračio.

Šv. Teresė Avilietė tvirtina, jog „visas vidinės maldos statinys grįstas nuolankumu“ t.y. įsitikinimu, kad patys mes nieko negalime, bet Dievas, ir tik Jis, gali sukurti mūsų gyvenime bet kokį gėrį. Šis įsitikinimas mūsų puikybei gali atrodyti apykartis, tačiau jis labai išlaisvina, nes mylintis Dievas nusineš mus be galo toliau ir aukščiau, negu galėtume pasiekti savo jėgomis.

Kiekvienas pagal savo asmenybę su savo talentais ir silpnybėmis, jei tik jis ištikimas dieviškajai malonei, gali gyventi labai gilų vidinės maldos gyvenimą. Pašaukimas vidinei maldai, mistiniam gyvenimui, susivienijimui su Dievu maldoje toks pat visuotinis, kaip ir pašaukimas šventumui, nes be vieno nėra kito. Nė vienam tai neatimta. Jėzus kreipiasi ne į išrinktųjų elitą, o į visus be išimties sakydamas: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 6).

Jei vidinės maldos gyvenimas – ne technika, kurią reikia įvaldyti, bet malonė, kurią reikia priimti, ir iš Dievo kylanti dovana, tai, svarstant ją, svarbiausia ne kalbėti apie metodus, ne duoti receptų, bet padėti suprasti, kad jie yra sąlygos leidžiančios priimti šią dovaną. Iš tiesų šias sąlygas sudaro tam tikros vidinės nuostatos, tam tikri širdies polinkiai. Kitaip tariant, vidinės maldos gyvenimo pažangą laiduoja ne tiek maldos būdas, kiek vidiniai polinkiai, su kuriais artinamasi prie maldos gyvenimo ir keliaujama per jį. Svarbiausia mūsų užduotis – stengtis įgyti, išlaikyti ir pagilinti šiuos širdies polinkius. Visa kita – Dievo darbas.

Pirma ir fundamentaliausia nuostata yra tikėjimo nuostata… Panirę į maldą, būdami Dievo akivaizdoje savo kambaryje … iš visos širdies privalome tikėti, kad Dievas yra čia. Neatsižvelgdamas į tai, ką galime jausti ar nejausti, į mūsų nuopelnus, į mūsų pasirengimą, į mūsų sugebėjimą ar nesugebėjimą palaikyti gražias mintis, kad ir kokia būtų mūsų vidinė būsena, Dievas yra čia, šalia mūsų, Jis žvelgia į mus ir myli mus. Jis čia ne dėl to, kad mes to nusipelnome ar tai jaučiame.

Dievas mūsų trokšta daug labiau negu mes jo.

Viešpats pašaukia mus vidinės maldos gyvenimui dėl to, kad šis mums yra nesuskaičiuojamų gėrybių šaltinis. Jis intymiai perkeičia, pašventina, išgydo mus, leidžia mums pažinti ir mylėti Dievą, padaro mus uolius ir didžiadvasius artimo meilėje. Įsipareigojantis vidinės maldos gyvenimui turi būti visiškai tikras, kad, jei ištvers, gaus visa tai ir dar daugiau. Net jei kartais ir susidaro priešingas įspūdis, kad maldos gyvenimas bevaisis, kad trypčiojama vietoje, kad vidinė malda nieko nepakeičia, net jei mums atrodo, kad savo gyvenime nepastebime išvardytųjų vaisių, reikia ne nusiminti, bet likti įsitikinusiems, kad Dievas ištesės savo pažadą: „Prašykite ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta“ (Lk 11, 9). Kas ištvers pasitikėjime, tas gaus nepalyginti daugiau, negu drįsta prašyti ar viltis.

Verčiau skurdi, bet reguliari ir ištikima vidinė malda, negu pakilūs, bet epizodiški maldos momentai.

Dažnai atsiskleis būtent mūsų vargingumas: nesugebėjimas melstis, išsiblaškymas, atminties ir vaizduotės žaizdos, kalčių ir nesėkmių prisiminimas, nerimas dėl ateities ir t.t.

Meilė Dievui neįgimta, ją į mūsų širdis įkvepia Šventoji Dvasia, kuri bus mums duota, jei tik prašysime.

Kas vengia vidinės maldos, tas vengia visko, kas gera, sako šv. Kryžiaus Jonas. Visi šventieji meldėsi vidine malda. Be jos neįmanoma dvasiškai žengti pirmyn.

Vidinėje maldoje ne tiek svarbu tai, ką veikiame mes, kiek tai, ką tuo metu mumyse veikia Dievas. Tai labai išlaisvina, nes kartais vidinėje maldoje nesugebame ničnieko daryti. Čia nieko dramatiško, nes jei mes nesugebame nieko daryti, tai Dievas visada ką nors gali ir visada ką nors veikia mūsų būties gelmėse, net jei to ir nepastebime. Galiausiai pagrindinis vidinės maldos veiksmas – stoti ir laikytis Dievo akivaizdoje… Ši akivaizda, būdama gyvojo Dievo artumas, yra veikli, teikianti gyvybę, gydanti, šventinanti. Neįmanoma stovėti priešais ugnį ir nesušilt, būti įsaulyje ir neįdegti. Pakanka pasilikti toje pačioje vietoje ir išlaikyti tam tikrą rimtį ir kryptį … Taip leidžiame Dievui veikti mūsų būties slaptoje, o tai galų gale ir yra svarbiausia. 

Vidinės maldos esmė – laikytis Dievo akivaizdoje, idant leistume Dievui mus mylėti.

Dievas išsilieja į sielą, o siela – į Dievą beveik nejudamu judesiu, Šventosios Dvasios veikimo sukeliamu sieloje.

Keletas pastabų dėl vidinės maldos trukmės. Trukmė turi būti pakankama. Skirti penkias minutes vidinei maldai nereiškia atiduoti Dievui savo laiko; mes skiriame kam nors penkias minutes norėdami jo atsikratyti! Ketvirtis valandos – griežtas minimumas. Kas gali, tas turi nedvejodamas kasdien tam skirti valandą ar net daugiau.

Meldžiantis namie, gera įsirengti tinkamą maldos kampelį su ikonomis, žvake.

Galima melstis sėdint, klūpant, parpuolus, net stovint ar gulint… Vidinei maldai pasirinkta laikysena turi įgalinti tam tikrą pastovumą, tam tikrą nejudamybę. Tepadeda ji susikaupti, teleidžia ramiai kvėpuoti ir t.t. Blogai įsitaisius ir prireikus kas tris minutes keisti padėtį, visiško atidumo Dievui nuostata, esminga vidinei maldai, aišku, nebus skatinama.

Kai kas galbūt nustebs, matydamas, kad tradicinis rožinis pristatomas kaip vidinės maldos metodas. Tačiau aš manau, kad daug kam (gal to net nežinant!) jis padėjo gyventi tikrą kontempliatyvų gyvenimą… Rožinis dažnai turi galios įkurdinti mus širdies bendrystėje su Dievu. 

Maldai galima pasitelkti ramią muziką, gamtos garsus ar dainas/giesmes, pavyzdžiui Jonathan ir Melissa Helser „No longer slaves“:

Taip pat galima pasitelkti Biblijos ištraukas, atsiversi paskaityti sakinį ar pastraipą, kad ir atsitiktinai: „Nagi, visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Net jei ir pinigų neturite, ateikite, pirkite duonos ir valgykite! Ateikite, pirkite vyno ir pieno – be pinigų ir be kainos! Kodėl mokate pinigus už tai, kas nėra duona, ir savo uždarbiu – už tai, kas nepasotina? Paklausykite manęs, ir valgysite tai, kas gera, gardžiuositės skanėstais. Ateikite pas mane, rūpestingai klausykitės, kad turėtumėte gyvenimą“ (Iz 54, 1-3).

Yra daug žmonių liudijimų apie tai kaip Dievas juos išgydė. Vienas iš tokių liudijimų pateiktas realiais įvykiais paremtame 2019 metų filme „Prasiveržimas“ (angl. k. Breakthrough). Be to, gyjant dvasiniu būdu negalima atsisakyti gydytojų pagalbos ir vaistų.

Dievo įvaizdis

Vidinei maldai gali trukdyti neteisingas Dievo įvaizdis, ypač Dievo kaip Tėvo įvaizdis. Tačiau Tėvas čia yra metafora, kaip ir kasdieninė duona, dangus ir pan. Dievas save apreiškė Biblijos pranašams įvairiai, pavyzdžiui:

Pakėliau akis, ir štai iš šiaurės, pašvaistės apsuptas, su žaibuojančia ugnimi, artėjo viesulas, didžiulis debesis, kurio viduryje iš ugnies šerdies spindėjo lyg gintaras. Jos viduryje rodėsi esą lyg keturi gyvūnai: jie turėjo žmogaus išvaizdą, bet kiekvienas jų su keturiais veidais ir kiekvienas jų su keturiais sparnais. Jų kojos buvo tiesios, o kojų padai tarsi veršio nagos; jos žibėjo, kaip žiba šveistas žalvaris. Žmogaus rankos buvo po jų sparnais keturiuose šonuose. Visi keturi gyvūnai turėjo veidus ir sparnus. Jų sparnai lietė vienas kitą. Eidami jie nesigręžiojo, – kiekvienas gyvūnas ėjo tiesiai į priekį. Jų veidai atrodė šitaip: visi keturi turėjo žmogaus veidą (iš priekio), visi keturi turėjo liūto veidą dešinėje, visi keturi turėjo jaučio veidą kairėje ir visi keturi turėjo aro veidą (iš užpakalio). Tokie buvo jų veidai. Kiekvienas gyvūnas turėjo du sparnus taip išskleistus aukštyn, kad jie lietė kaimyno sparnus, o kiti du sparnai dengė jų kūnus. Kiekvienas ėjo tiesiai į priekį, – jie ėjo, kur tik dvasia norėjo eiti, ir eidami nesigręžiojo. Taigi tokia buvo gyvūnų išvaizda. Tarp gyvūnų buvo kažkas, kas atrodė kaip ugnyje degančios anglys, – jos atrodė lyg deglai, švysčiojantys pirmyn ir atgal tarp gyvūnų. Ugnis spindėjo žėresiu, iš ugnies plyksėjo žaibai. Gyvūnai švytravo pirmyn ir atgal kaip žaibai.

Įsistebėjęs į gyvūnus, pamačiau prie kiekvieno keturveidžio gyvūno po ratą, liečiantį žemę. Ratai žėrėjo, tarsi būtų padirbti iš chrizolito. Visi keturi buvo to paties pavidalo: jų išvaizda ir sąranga atrodė, tartum ratas būtų buvęs viduje rato. Pasijudinę riedėti, jie riedėdavo į bet kurią iš keturių krypčių, riedėdami nesigręžiodavo. Jų skrytys buvo aukštos ir kėlė baimę, nes visų keturių skrytys aplinkui buvo pilnos akių. Gyvūnams pajudėjus į priekį, riedėdavo ratai greta jų; gyvūnams pakilus nuo žemės, ratai pakildavo drauge su jais. Kur tik dvasia ėjo, ten link jie riedėdavo, ir ratai pakildavo drauge su jais, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia. Gyvūnams einant, riedėdavo ir ratai, gyvūnams sustojus, sustodavo ir ratai. Kai gyvūnai pakildavo nuo žemės, pakildavo drauge su jais ir ratai, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia.

Viršum gyvūnų galvų buvo lyg dangaus skliautas, tartum baimę kelianti krištolo pašvaistė, išskleista viršum jų galvų. Jų sparnai buvo ištiesti po skliautu, vieno sparnas į kito sparną. Kiekvienas jų dengė savo kūną dviem sparnais. Jiems pasijudinus, girdėjau jų sparnų plazdenimą tartum galingų vandenų ošimą, kaip Galingojo balsą, – ūžmą kaip karo stovykloje. Sustoję jie nuleisdavo savo sparnus. Ir nuo viršaus dangaus skliauto, buvusio virš jų galvų, pasigirdo balsas. Kai jie ramiai stovėdavo, nuleisdavo savo sparnus.

Viršum dangaus skliauto, kurs buvo virš jų galvų, stūksojo lyg sosto pavidalas, panašus į safyrą. Aukštai viršum sosto pavidalo sėdėjo į žmogų panaši būtybė. Aukščiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau spindesį tartum gintaro, kaip žėrinčios ugnies. O žemiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau tartum ugnį, su blizgančia pašvaiste visur aplinkui. Kaip vaivorykštė, kai ji pasirodo lietaus dieną debesyse, tokia buvo pašvaistė, kuri jį supo aplinkui. Tai buvo VIEŠPATIES šlovės panašumo išvaizda. Pamatęs parpuoliau veidu žemėn ir išgirdau kažką kalbantį (Ez 1, 4-28).

Viešpats, tavo Dievas, esantis tavyje, yra galingas. Jis išgelbės, Jis džiaugsis tavimi, atgaivins tave savo meile ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas (Sof 3,17).

Didis ir galingas yra Viešpats, Jo išmintis begalinė (Ps 147,5).

Nebijok, nes Aš esu su tavimi; nepasiduok baimei, nes Aš esu tavo Dievas. Aš sustiprinsiu tave ir padėsiu tau, Aš palaikysiu tave savo teisumo dešine (Iz 41,10).

Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje (Jn 4,24).

Žinok, kad Viešpats, tavo Dievas, yra ištikimas Dievas, kuris laikosi sandoros ir yra gailestingas Jį mylintiems bei Jo įsakymus vykdantiems per tūkstančius kartų (Įst 7,9).

Nes Dievui nėra negalimų dalykų (Lk 1,37).

Kiekvienas Dievo žodis yra tyras; Jis yra skydas tiems, kurie Juo pasitiki (Pat 30, 5).

Dievas mums yra prieglauda ir stiprybė, užtikrinta pagalba bėdoje (Ps 46, 11).

Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai-ne jūsų keliai,-sako Viešpats (Iz 55, 8).

Žolė nuvysta, žiedas nukrinta, bet mūsų Dievo žodis išlieka per amžius (Iz 40,8).

Jis skirtu laiku viską puikiai padarė. Jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį, kad nė vienas žmogus nesuvoktų Dievo darbų nuo pradžios iki galo (Mok 3, 11).

Aš esu, kuris nešiosiu jus ir jūsų senatvėje. Tai dariau ir toliau darysiu: nešiosiu ir globosiu jus (Iz 46, 44).

Dievas tarė Mozei: AŠ ESU, KURIS ESU. Sakyk izraelitams: AŠ ESU mane siuntė pas jus (Iš 3, 14).