Verslininko Aurelijaus Rusteikos pavardė pirmiausia siejama su beveik 30 metų rinkoje sėkmingai veikiančiu tinklu „Topo centras“. Bet pastaruoju metu verslininkas visa galva pasinėręs į kitus – mecenatystės, išskirtinio „Aurių“ miestelio kūrimo ir kultūros projektus. Dar viena aistra – automobilių sportas, kuriame A. Rusteika skina ne tik asmenines pergales: jos keičia Lietuvos sporto istoriją.
09.11.2023 autorius: Jurga Klimaitė-Riebling (reklamos projektas)
„Rusteika pushing like hell“. Tai – dokumentinio filmo pavadinimas, gimęs iš frazės, 2021 metais gyvai nuskambėjusios Vokietijos Hockenheimo trasoje, GT2 Europos serijos lenktynėse, kuriose laimėjai 3 vietą. Ar šie žodžiai patį tinkamai iliustruoja? „Išanalizuok, pasiruošk, o tada jau neabejok – spausk ir važiuok“, – toks ir esi?
Taip, tai – visiškai apie mane, todėl ši frazė ir prilipo.
Hockenheimo trasa – legendinė. Joje lenktyniavo garsiausi „Formulės 1“ pilotai, tarp jų – neprilygstamasis Michaelis Schumacheris (iki tragiškos nelaimės). Ką pats jautei, prieš lenktynes vaikščiodamas šia trasa, fiksuodamas jos nuolydžius ir posūkius?
Ypatingas jausmas vaikščioti tokiomis vietomis, lyg po kokį įspūdingą senamiestį. Kai stebi lenktynes per televiziją, trasa atrodo siaura, o kai eini pėsčiomis – kitaip įvertini mastelį. Pamatai, koks tos trasos dydis, milžiniška infrastruktūra, ir kiekvienas asfalto centimetras nubrūžintas lenktyninių automobilių padangų. Stiprus jausmas būti tose pasaulinio garso trasose, kuriose teko lenktyniauti. Jos visos yra ypatingos.
Ar tada, kai geležinei uždangai tik pakilus, kaip ir daugelis pirmųjų verslininkų, važiuodavai į Vokietiją panaudotos buitinės ar elektroninės technikos, galėjai pagalvoti, kad kada nors čia atvyksi kaip lenktynininkas, ir tavo „Porsche“ skries garsiuoju Hockenheimringu?
Ne. Tais laikais tikslas buvo vienas – gauti vizą (juokiasi). Dar ir dabar kartais šiurpas perbėga, kai kylu į Tauro kalną ir suku pro Vokietijos ambasados pastatą. Taip ir matau – 4 val. ryto atvažiuoji ir stovi ilgoje eilėje, kad gautum leidimą vykti į tą svajonių šalį. Kad vieną dieną galėsiu vokiečius lenkti su „Porsche“, sudėtinga buvo įsivaizduoti.
O vaikystėje turėjai nerealių, kone utopinių svajonių, kurias galbūt tik neseniai pavyko įgyvendinti?
Vaikystėje ant kilimo stumdydamas modeliukus, tikrai nemaniau, kad tapsiu lenktynininku. To nežinojau iki 2004-ųjų. Bet visas mano gyvenimas pilnas utopinių idėjų. Kai turėdamas pirmą 50 kv. metrų parduotuvę svajoji sukurti didžiausią ir geriausią buitinės technikos kompaniją Lietuvoje, – ar ne utopija? Bet iš šios svajonės išaugo „Topo centras“. O pastatyta Dubingių bažnyčia, Jono Meko skersvėjis Užupyje? Net ir utopines idėjas galima realizuoti.
Esi sakęs, kad pradėjai domėtis automobilių sportu, idant išmoktum vairuoti. Išmokai?
Statistinio žmogaus akimis žiūrint – taip, moku. Bet automobilių sporte, kaip ir bet kuriame kitame, yra labai daug pakopų. Tapti pasauline žvaigžde man turbūt nebepavyks (juokiasi). Kita vertus, į lenktynes mane atvedė noras patirti vairavimo malonumą, o ne tapti pasaulio čempionu. Man šis sportas leidžia patirti labai daug teigiamų emocijų, nuspalvina gyvenimą kitomis spalvomis.
Varžybose esi ne vienas – dirba komanda, ir kolegos kitąsyk daro klaidų. Štai „Red Bull“ trasoje Austrijoje tavo komandos narys – patyręs olandų pilotas Michaelis Vergersas padaro net 4 klaidas iš 5 galimų, tau lieka ta vienintelė, finale gaunate 5 sekundžių baudą ir liekate ketvirti, nors galėjo būti ir aukštesnė pozicija. Tokiu atveju pavyksta suvaldyti emocijas?
Aš žinau, kad, jei pulsiu bartis, dar labiau mane išmuš iš pusiausvyros, todėl stengiuosi koncentruoti dėmesį į teigiamus dalykus. Jei komanda priėmė blogus sprendimus ir pasielgė neteisingai – pasakau, bet reikia suprasti ir kitą žmogų. Michaelis yra labai geras lenktynininkas ir nori būti geriausias. O kai esi tame aukštesniame lygyje, tikimybė suklysti didėja. Mano tikslas – važiuoti greitai, bet saugiai, man procesas yra malonumas, o jam reikia arba nugalėti, arba tuomet nėra dėl ko rungtyniauti. Taigi, mūsų poliai skirtingi: pliusas ir minusas. Jis važiuoja, o aš taisau padėtį (juokiasi). Kita vertus, Michaelio sąskaitoje yra 500 įvairaus lygio varžybų, mano patirtis – 10 kartų mažesnė, turiu ko iš jo pasimokyti.
Į lenktynes mane atvedė noras patirti vairavimo malonumą, o ne tapti pasaulio čempionu. Man šis sportas leidžia patirti labai daug teigiamų emocijų, nuspalvina gyvenimą kitomis spalvomis.
Turi fotografinę atmintį: pamatei trasą ir įsirašei į pasąmonę jos subtilumus?
Kaip tik ne – mano atmintį veikia skaičiukai, labiau įsimenu faktus. O tokiame sporte norint ko nors pasiekti reikia daug ratų sukti, kad įsirašytum į atmintį specifinius dalykus. Aš nesu tas, kur tik prisėdo – ir viskas pavyko. Nors net netikiu, kad yra tokių žmonių, kurie raško sėkmę vien dėl savo talento. Jie tiesiog skiria tam daugiau laiko.
2021-aisiais GT2 Europos serijos varžybose Monzoje dalyvavai su komanda „Speed Factory Racing“, vadovaujama Daliaus Steponavičiaus. Abudu su M. Vergersu du kartus kopėte ant prizininkų podiumo! Tai tapo istoriniu Lietuvos autosporto pasiekimu. Hockenheime vėl teko garbė lipti ant prizininkų pakylos. O kur dar Palangos gintariniu pragaru vadinamos 1 003 km lenktynės ir jose ne sykį patirta šlovė. Koks tas lenktynininkų išpurškiamo šampano skonis?
Hockenheime jo net nepurškėme! (Juokiasi.) Tai, kas vyksta Palangoje, yra didelis komandinis darbas, dalyvauja daug žmonių, kolegų. Tai – įvykis, kuriam intensyviai ruošiesi visą savaitę. Ko gero, šampanas Palangoje – saldesnis, suteikiantis daugiau emocijų, nes tai – ilgo ir įtempto darbo pabaiga. Garsiosios Europos trasos – vos ne istorinė, muziejinė vertybė. Tuo metu, kai laimi, įvyksta emocinis blyksnis, bet jis būna labai trumpas, nes ten varžybos vyksta konvejeriu. Tavęs dar nespėjo apdovanoti, o kiti vyrai jau startuoja. Monzoje lipome ant podiumo, kuris buvo virš trasos: mums teikia trofėjus, skamba himnas, o apačioje jau riaumoja mašinos (juokiasi). Ten pasiimi prizą ir eini, o šampaną neši mechanikams.
Automobilių sporte jau įrašytas tavo vardas ir, tikėtina, dar daug pergalių laukia ateityje. Bet neapleidi ir golfo? Žmona kitados juokavo, kad jūsų namuose televizoriai rodo ne filmus ar pramogines laidas, o golfą ir tik golfą. Kas dabar pirmoje vietoje: lenktynės ar golfas?
Lenktynės. Tačiau golfui paskyriau 15 metų. Buvau visiškai į tai pasinėręs, apvažiavau daug pasaulio golfo laukų, daug išmokau, bet tada pasiekiau ribą, kai tobulėti nebegaliu.
Jei žaidi golfą, nieko kito gyvenime daryti nebegali – nei dirbti, nei ilsėtis, nei skirti dėmesio šeimai. Treniruotės trunka po 6 valandas, visos varžybos – sekmadieniais. Galiausiai paskaičiuoji, kad golfas kainuoja pernelyg brangiai jam paskirto laiko, o vėliau – ir fizine prasme. Dėl didelio intensyvumo kūnas pamažėl pradeda byrėti. Nutariau žaisti golfą ne dėl rezultatų, o savo malonumui. Rengiame „Topo centro“ turnyrą, turiu ir kitų idėjų. Be to, mano HCP – žemiau 10-ies, tikriausiai, statistiškai tik 2 procentai žaidėjų pasiekia žemiau 10 HCP. Taigi, turbūt golfe jau pasiekiau viską.
Su golfo pasauliu glaudžiai susijusi ir jaunesnioji dukra Miglė, ji pelnė daugybę apdovanojimų. Judu ne tik žaidžiate kartu, bet ir verslaujate: Miglei puikiai sekasi rūpintis Jono Meko skersvėju. Kas šį projektą atpūtė į jūsų šeimą?
Taip jau nutinka, kai įsigyji nekilnojamojo turto ir imi kurti koncepciją. Bet viskas įvyksta ne per dieną: tai buvo projektas, vystytas 7,5 metų. Iš pradžių galvoji, – čia bus namas, čia – garažas. O paskui, kai pradedi gilintis, tyrinėti istoriją, skaityti, kas toje vietoje gyveno, kas vyko prieš kelis amžius, užsidegi kultūros projekto idėja.
Pasidalyk – kas gi buvo toje vietoje, šiandien pažymėtoje Užupio gatvės 24 numeriu? Dabar ten – simpatiškas kvartalas, kuriame yra ne tik namas ir garažas: dar 4 meno galerijos, kvapų, arbatos namai, restoranas, studijos ir apartamentai keliautojams, kitos potyrių erdvės. Ilgą laiką ten tebuvo grafičiais išdažyti griuvėsiai…
Ko tik ten nebuvo! XVIII amžiuje – bajorų dvarelis, XIX amžiuje – stačiatikių seminarija. Ir amatininkų, kurpių dirbtuvės, prie gatvės – monetų kalykla. Lobių bandėme ieškoti, bet neradome (juokiasi). XX amžiaus pradžioje sklypas priklausė grafui Zabielai, vėliau perėjo jo palikuoniams Laskariams. Beje, Laskariai save kildino iš Bizantijos imperatorių giminės. Istorijos puslapiuose tokia pavardė yra minima, bet sunku pasakyti, kokios tos sąsajos buvo iš tiesų.
Laskarių name butą nuomojosi garsusis dailininkas Ferdinandas Ruščicas, kurio kūryba priklauso Europos dailės paveldo aukso fondui, jo paveikslai eksponuoti ir Lietuvos nacionalinėje galerijoje.
Žymiausias jo darbas iš Vilniaus gyvenimo etapo – paveikslas „Auksinis kambarys“. Tiesą sakant, būtent ten, kur buvo sukurta ši pastelė, vakarop – kai per langus pašviečia saulė – atrodo, tikrai matai ant sienos „Auksinio kambario“ motyvą.
Fotografas Janas Bulhakas, savo laiku lankęsis Ruščico namuose, vėliau aprašė savo įspūdžius, kuriuos paliko pro dailininko langą atsiveriantis vaizdas į Bernardinų sodą. Fotografas susižavėjo butu, kuris nebuvo dekoratyvus – netgi elegantiškai paprastas, bet protingai apgalvotas ir skoningai sukomponuotas. Jame buvo kuklūs, bet stilingi baldai, tiulio užuolaidos, spalvingi audiniai ir Vilniaus palmės, paveikslai, graviūros, knygos ir albumai…
Tai yra Vilniaus istorija. Ir kai imi tuo domėtis, suvoki, kad įsigijai ne pastatą, ne plytų krūvą, o būtent – istoriją. Ją norisi įprasminti ir kitiems parodyti. Supratimas, kad tai – istorinė vieta, skatina ne slėpti, o atvirkščiai – rodyti visuomenei, leisti ir toliau ją pažinti.
Mūsų neišgąsdino tai, kad per sklypą driekėsi servitutinė pėsčiųjų gatvė. Buvo iškart aišku, kad ji liks visuomeninės paskirties gatvele, tereikėjo išsirinkti architektūros stilių: tradicinį senamiesčio su mažais langeliais ar būtent Ruščico laikų – grįstą lenkiškojo Vilniaus tendencijomis. Nors mums vis labiau imponavo idėja paversti tai „fluxus“ dvasia alsuojančia gatvele. Arba suderinti visa tai į viena. Buvo iššūkių, bet mums pavyko.
Ten, kur anksčiau buvo lūšnos, medinis tvartelis, atsirado nauji statiniai erdviais langais, dabar čia įsikūrusios galerijos ir butikai. O istorinį mūrinį namą atstatėme tokį, koks buvo, net plytos – rankomis gamintos Varėnos miškuose, LDK plytinėje.
Kai kurie užupiečiai baiminosi, kad uždarysime taką, užsitversime tvoromis ir nebeliks ten senųjų simbolių: katino ir angelo Gabrieliaus, kuris, apšviestas gatvės žibintų, jiems nakčia meta širdžiai artimą šešėlį. Bet liko ir katinas, ir angelas.
Be to, atsirado skulptoriaus Tado Gutausko sukurtas Skersvėjo Naminukas ir jo Šaltinis, ištryškęs iš laimės, kai ši vieta atgijo. Vieną fasadų puošia avangardisto Jono Meko freska, Žygimanto Amelyno sukurta pagal fotografo Antano Sutkaus darytą nuotrauką. Kaip manai, ar šviesaus atminimo J. Mekui tai būtų patikę?
Labiausiai jam patiktų mūsų atviras kino teatras, nuolatinis veiksmas, judėjimas. Kai buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas pasiūlė jo vardu pavadinti gatvę, Jonas Mekas atsakė, kad tai galėtų būti ne skersgatvis, o skersvėjis. Yra išsaugotas 2009 metų jo paties užrašytas ir pasirašytas atvirukas: „Užupiečiai ir vilniečiai! Aš linksmai sutinku, kad Užupio g. 24 skersgatvis būtų pavadintas Jono Meko skersvėju – gero vėjo jums!“
To įkvėpti ir bandėme sukurti meno taką, kuriame būtų daug malonių patyrimų: dailės, muzikos, poezijos, arbatos, vyno, knygų, plokštelių, meninių ir maisto degustacijų.
Greta viso to yra ir unikalus „9:11 Garažas“, kuriame – paties sukaupta retų „Porsche RS“ automobilių kolekcija. Šalia veikia prancūziškas restoranas, pro kurio langus matosi gražuoliai „Porsche“ automobiliai. Nusprendei, kad laisvų vėjų teritorijoje ir tavoji kolekcija turi būti atvira visuomenei?
Iš pradžių norėjau įsirengti nuosavą garažą, bet kadangi yra tikrai įdomių ir gražių automobilių, būtų gaila, jei juos tiesiog sudrožtų anūkai. Taip kilo mintis įkurti muziejų, propaguoti automobilių sportą Lietuvoje. Tačiau ieškojome kitokio įvaizdžio, kad tai nebūtų įprastas muziejus, kaip mes tą žodį suprantame: štai stovi automobilis, šalia kabo jo aprašymas ir daugiau niekas nevyksta. Sukūrėme išskirtinį garažo interjerą, paskelbėme vieną lankymo dieną per savaitę, kai ribota grupė žmonių, įsigijusi bilietus už 19,11 euro, gali apžiūrėti eksponatus, o šią ekskursiją veda automobilių sporto žurnalistas. Kartais vedu ir pats. Bet jei žmonės tikrai nori manęs, tegul padaro gerą darbą – paremia Ukrainą, pervesdami 500 eurų organizacijai „Blue / Yellow“. Beje, tai gana populiaru.
Garaže vyksta ir degustacinės vakarienės, įmonių šventės, konferencijos, nekilnojamojo turto pristatymai. Greta įsikūrusį restoraną pasiūliau pavadinti garsiosios prancūzų lenktynių trasos vardu „Le Mans“. Taip ir vėl susijungė koncepcija.
Neseniai garaže sulaukėte ypatingo svečio – automobilių dizainerio Ekkehardo Zimmermanno, kuriam tekę pridėti ranką prie įspūdingųjų „Kremer Porsche“.
E. Zimmermannas išties dirbo garsioje vokiečių brolių Kremerių firmoje. Jie – legendiniai lenktynininkai, pasiekę stulbinančių laimėjimų, vėliau patys ėmė kurti tuos automobilius. Esu porą kartų juos matęs. „Kremer Porsche“ – unikalūs, apie 1 500 arklio jėgų. Turbūt niekas nėra sukūręs greitesnių sportinių „Porsche“ automobilių.
O susitikimas su E. Zimmermannu įvyko visiškai atsitiktinai: dabar jis – 82-ejų pensininkas, keliaujantis su žmona. Jos veiklos sritis – patalpų apšvietimas. Viešėdami Vilniuje, jie užsuko į Jono Meko skersvėjį, į AP galeriją. Kai iš pokalbio paaiškėjo, kad tai – „Porsche“ dizaineris, sulaukiau skambučio. Per stebuklą buvau Vilniuje, susitikau su jais, aprodžiau garažą. Viešniai visų pirma paliko įspūdį mūsų garažo apšvietimo sprendimai, o jam, žinoma, – automobiliai. Tai buvo labai įdomi pažintis.
Su Rusteikų pavarde siejami solidūs verslo projektai, tarp jų – galingas rinkos žaidėjas „Topo centras“. Bet šiandien kalbamės apie naujesnius, ko gero, neretai – ir rizikingus verslus. Kaip patį sudominti nauju projektu? Ar yra tam tikri saugikliai, kai visgi sakai – ne, čia per daug rizikos?
Mane sudominti projektu, kurio nesuprantu, tiesiog neįmanoma. Gerai išmanau tik namų elektroniką, o visa kita man – nauja (juokiasi). Yra projektų, kurie nėra pelningi, jie atsipirks gal tik po 20 metų. Bet ne viskas gyvenime turi uždirbti pinigus: kai ką tiesiog darai iš dūšios. Tai net sunku pavadinti verslo projektais, bet jie teikia džiaugsmo širdžiai.
Tarp tokių projektų – skandinaviškos architektūros miestelis „Auriai“, kurio koncepciją sukūrė ir projektą vystyti pradėjo mūsų dukra Gailė. Tai – vienas didžiausių nekilnojamojo turto objektų Vilniaus regione. Išskirtinė vieta. Miestelis – uždaras, saugus, turi poilsio oazę – nuosavą ežerėlį, kurį supa namai (šiuo metu pastatyta trečdalis jų). Šalia – mokykla, darželis, parduotuvė. Yra ploto ekologinei daržininkystei, įgyvendinti tvarumo sprendimai. Visas šio projekto įgyvendinimas – kompleksinis ir gana sudėtingas, kartu – lėtas. Nėra paprasta, bet labai įdomu.
Pats gimei Kaune, bet gyveni Vilniuje, nors turbūt galima pirštais suskaičiuoti, kiek dienų per metus praleidi čia. Juk mėgsti keliauti, yra ir sodyba prie Elektrėnų marių. Buvo ir sodyba Dubingiuose, – ar ten ir kilo mintis atstatyti Dubingių bažnyčią?
Visur gyvendami įsiliejame į bendruomenę. Tapęs jos dalimi, natūraliai klausi: kuo galiu būti naudingas? Dubingiuose viskas prasidėjo nuo socialinio būsto, kuriame gyveno daugiavaikė šeima. Namas buvo apgriuvęs, pasiūlėme jį perdažyti. Tai buvo 2007-ieji. Po talkos susėdome su bendruomene arbatos, paklausėme, ką dar galėtume padaryti. Sako, – bažnyčią pastatyti. Pasižadėjome, nors neįsivaizdavome, ką žadame (juokiasi).
Turbūt pastatęs bažnyčią gali tikėtis kampelio Rojuje?
Draugai vis juokiasi, – ką reikėjo padaryti gyvenime, kad dabar reikėtų tokio išpirkimo? Iš tiesų ne vietos Rojuje ieškojome – norėjome bendruomenei ką nors gero padaryti. Jei tada būtume žinoję, kiek tai užims laiko, gal ir nedarytume. O gal kaip tik darytume? Nuo 2017 metų bažnyčia veikia, pernai ji konsekruota. Dabar ten verda kultūrinis gyvenimas: vyksta ne tik mišios, bet ir muzikos festivaliai, šventiniai renginiai.
Mano funkcija buvo paprasta: finansuoti bažnyčios statybą. Maniau, čia mūsų darbai ir pasibaigs. Bet tada įsitraukė žmona Aurelija ir tapo aišku, kad tai – viso gyvenimo projektas, nes ji laikėsi vizijos, kad viskas būtų sukurta ir pagaminta Lietuvoje, kad bažnyčią puoštų lietuvių menininkų autoriniai kūriniai: ir altorius, ir paveikslai… Taigi, bažnyčią statėme 3 metus, o įrenginėjome visus 10. Dabar Aurelija užsidegusi atgaivinti Dubingių miestelį.
Gal Rusteikų giminės šaknys veda į mecenatystę? Remiesi savo kilmingų protėvių pavyzdžiais?
Pavyzdžių neturėjau, bet skaitydamas mamos knygą apie mūsų giminės istoriją radau užfiksuotus faktus, kad XIX amžiuje mano proprosenelis padovanojo žemę Kaune, Savanorių prospekte, bažnyčios statybai. Ji ir dabar ten stovi. O kol dar bažnyčios nebuvo, bendruomenei jis buvo išnuomojęs savo namus, kuriuose ir vykdavo mišios.
Skaitydamas tokius dalykus, supranti, kad tai visgi gali persiduoti iš kartos į kartą. Nors man atrodo, tai nėra paveldima, tiesiog normalus išsilavinusio žmogaus supratimas. Kai gali duoti – didelis malonumas dalytis. Ne turėjimas teikia džiaugsmą, o dalijimasis. Juk, kai turi vienas, – džiaugiesi labai trumpai. Na, nusipirkai naują automobilį, porą mėnesių vaikščiosi laimingas, bet tai išblės ir kas tuomet? Ieškosi kito? O kai pastatai bažnyčią – malonumas ir džiaugsmas visiems.
Esate su žmona Molėtų rajono garbės piliečiai. Ką tai reiškia?
Įsipareigojimus: turime nepamiršti Molėtų ir tame krašte kurti dar daugiau. Tai ir darome.
Paties socializacija – daugiau nei aktyvi: Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga, „Vilnius International Rotary Club“, „Porsche klubas Lietuva“, „Porsche Owners Club Andalusia“. Esi golfo klubų Lietuvoje bei užsienyje narys…
Ir viską reikia spėti! Kai ką aukoji, kitur aktyviau dalyvauji. Bet nepamirškime, kad, be socialinių reikalų, dar yra ir darbai, naujų projektų vystymas. Mano laimei, „Topo centras“ turi labai gerą komandą, ten dirba nuostabūs žmonės ir tai nebereikalaujadaug jėgų. Pats 15 metų buvau direktoriumi, dar 10 metų – valdybos pirmininku, o jau šiemet ir valdybos darbą perdaviau kitiems, likau akcininku. Kai pagrindinė veikla – sėkminga, galiu ir širdies projektus daryti.
Moto – padaryti tai, kas atrodo neįmanoma?
Satisfakcija daryti tai, kas atrodo neįmanoma. Pastaruoju metu galvoju apie dar du itin sudėtingus projektus. Vienas jų – atkurti patį pirmąjį Lietuvos golfo lauką Lapėse, tik bėda, kad tada, kai 2000-aisiais buvo padarytas šis golfo laukas, žemė dar nebuvo paskelbta draustiniu, o dabar jau traktoriumi neįvažiuosi.
Antrasis planas – lenktynių trasa, kurios Lietuvoje taip niekas ir nepadarė, nors jos tikrai reikia. Yra keli projektai, galbūt kažkas kitas to imsis, tokiu atveju nevargsiu, bet jei ne – statysiu pats. Kaip be futbolo stadiono negalime gyventi, taip ir be lenktynių trasos.
Asmeninio archyv. nuotraukos
Straipsnis “LOFFICIEL”
